Bakterine degligė

Sukelia bakterija Erwinia amylovora Burrill, (Gamma Proteobacteria, Enterobacteriales, Enterobacteriaceae). Šia liga dažniausiai serga obelys, kriaušės, šermukšniai, gudobelės, slyvos, trešnės, abrikosai, rečiau kiti erškėtinių šeimos augalai, tokie kaip avietės, braškės, aronijos, rožės, amelankiai ir kai kurie kiti. Pavasarį, žaizdose peržiemojusias degligės bakterijas, ant žiedų ar ant jaunų augančių ūglių audinių perneša vėjas, lietus ir vabzdžiai. Bakterijos patenka per besiskleidžiančius žiedus ir dauginasi. Po kelių dienų sutrinka augalų audinių augimas, atsiranda nekrotinės dėmės ir dar po kelių dienų pažeisti žiedai nuvysta. Nuvytus žiedams, degligės infekcija skverbiasi į ūglius, po to į lapkočius, lapus, šakas ir galiausiai į kamienus . Tuo metu pradeda formuotis žaizdos ir, jei bakterijos nesikaupia žievės paviršiuje, jos toliau plinta šakomis į storesnes šakas ar kamieną.

Miltligė

Obelų miltligę galima pastebėti ankstyvą pavasarį. Sukėlėjo grybiena žiemoja pumpuruose, o šiems skleidžiantis, apninka lapų ir žiedų užuomazgas. Miltligės pažeisti pumpurai būna ilgesni už sveikuosius, papurusiais žvyneliais, grublėtu matiniu paviršiumi. Jie vėliau sprogsta arba visai neišsprogsta.
Ryškiausia liga ant sulapojusių vaismedžių – jauni ūgliai ir žiedai būna aptraukti balta valktimi, lapai smulkūs, siauri, į viršų užsirietusiais pakraščiais. Kritulių kiekis miltligei plisti įtakos neturi, bet svarbus faktorius yra didelė oro santykinė drėgmė ir šilti orai.

Palankios sąlygos ligai vystytis nebūtinai turi sutapti su palankiomis sąlygomis grybo konidijomis plisti, todėl ligą prognozuoti yra sunku. Svarbu užkirsti kelią ligos pradams rastis, todėl anksti pavasarį reikia išgenėti obelų ūglius su miltligės pažeistais pumpurais.

Obelų rauplės

Rauplėtų ūglių žievė būna rudai dėmėta, sutrūkinėjusi. Ūgliai būna storesni, blogai auga, dažnai sudžiūsta. Pradinis obelų rauplių užkratas susiformuoja pavasarį. Rauplėgrybio grybiena žiemoja šakutėse, nukritusiuose lapuose. Juose sukėlėjo aukšliasporės formuojasi, kai prasideda vaismedžio augimas, ir tai dažniausiai sutampa su žaliojo kūgio tarpsniu.
Esant lietingam periodui, aukšliasporės paskleidžiamos ir gali toli plisti su oro srove. Pasklidusios aukšliasporės patenka ant naujų lapų, žiedų ir vaisių užuomazgų, ir jeigu lapai ar vaisiai ilgokai būna drėgni, tada aukšliasporės sudygsta ir įvyksta pirminė infekcija. Ji trunka tol, kol visos peržiemojusios aukšliasporės yra paskleidžiamos. Priklausomai nuo vegetacijos metų meteorologinių sąlygų, tai paprastai trunka iki birželio mėnesio pabaigos.

Pasibaigus pradinei infekcijai, ligos sukėlėjas vystosi ant lapų ir vaisių, kur formuojasi antrinės (vasarinės) sporos – konidijos. Jos plinta netoli, daugiausia su lietaus ir rasos lašais, ir sudaro papildomą ligos atsiradimo šaltinį.
Inkubacinis periodas, reikalingas konidijoms sudygti ir naujoms produkuoti, priklauso nuo temperatūros ir trunka nuo 9 iki 17 dienų. Konidijos reikalauja panašaus ar net šiek tiek ilgesnio lapų drėgnumo periodo palyginti su pirmine pavasarine infekcija, tačiau joms nereikia lietaus, kad sudygtų sporos. Anksti ryte iškritusi rasa yra svarbiausias drėgmės faktorius, kuris skatina konidijų dygimą. Antrinės infekcijos rauplių plitimas trunka apie porą mėnesių, kai ypač intensyviai produkuojamos rauplėgrybio konidijos.
Labiau subrendę vaisiai yra atsparesni rauplių užkratui. Kuo vaisiai labiau subrendę, tuo jų apsikrėtimui rauplėmis reikia ilgesnio drėgmės periodo. Jei vaisių nokimo metu vyrauja lietingi orai, jų užsikrėtimas rauplėgrybio konidijomis gali trukti iki pat derliaus nuėmimo.

Obelų paprastasis vežys

Obelys apsikrečia rudenį per šakučių randus, atsiradusius nukritus lapams Į storesnes šakas ir kamieną patenka per mechaninius sužalojimus. Didelis santykinis oro drėgnumas antroje vasaros pusėje ir rudenį.
Negalima sodo genėti drėgnu oru.

ei išišgenėję sodą, sudeginsite sausas, pažeistas šakas, išrausite žuvusius vaismedžius, tai užkirsite kelią ne tik vėžio, bet ir kitų grybinių ligų plitimui..
Anksti pavasarį, prieš brinkstant pumpurams , medelius purkškite fungicidais. Geriausia – vario preparatu Champion, kuriame yra 70 procentų vario ekvivalento. Norma – 50 g. dešimčiai litrų vandens, jeigu pumpurai dar nesusprogę. Priešingu atveju galite chemiškai nudeginti pumpurus. Galima naudoti ir karbamidą, tačiau jis yra trąša ir neapsaugo nuo kai kurių kitų sodo augalų ligų, pvz. bakterinės degligės.
Žaizdas kamiene ir storose šakose išvalykite iki sveikų audinių ir užpurkškite sodo tepalu su fungicidais. Tai geriausia daryti anksti pavasarį.

Sodo tepalą atskieskite nigroliu iki grietinės tirštumo, įmaišykite medžio pelenų ar kalkių. Nigrolis skatina žaizdų gijimą. Galimas mišinys – nigrolis (70 proc.), parafinas (15 proc.) ir kanifolija (15 proc.). Nuo vėžio sodą išgydyti nėra sudėtinga. Reikia tik kantrybės ir atidumo, nepalikti nei vienos žaizdos, sunaikinti pažeistas šakas ir priminti kaimynams apie šitą svarbų darbą.

Obelų žievės antraknozė

Vaismedžiai užsikrečia per žaizdotą žievę pavasarį ir rudenį. Sukėlėjas plinta visada, kai drėgna, netgi žiemą per atlydžius. Vystosi 4-30 °C temperatūroje, optimali – 20 °C temperatūra. Ant nesumedėjusių šakų atsiranda raudonai rudos, netaisyklingos dėmės. Ant sumedėjusių šakų arba kamienų jau antraisiais ligos vystymosi metais nudžiūvusi parudavusi žievė ryškiai atsiskiria nuo sveikosios, būna įplyšusi, lupasi.Saugant sodo medžius nuo žievės ligų, svarbu apsaugoti vaismedžių kamienus nuo sutrūkinėjimo, išpjaustyti pažeistas šakutes, o žaizdas aptepti. Šakose esančias žaizdas, jeigu jų negalima išpjaustyti, reikia dezinfekuoti ir aptepti. Žaizdų aptepimui populiariausia priemonė yra vandens emulsinių dažų ir sisteminio fungicido skiedinys, sodo tepalas, yra ir specifinių priemonių. Iki pumpurų brinkimo obelų apsaugai nuo žievės, kamienų ligų bei bakterinės degligės profilaktikai rekomenduojami naudoti vario grupės preparatus didesnėmis normomis.

Medelyno asortimentas

Sodink Sodą

Uždaryti Mano krepšelis
Uždaryti Norų sąrašas
Neseniai žiūrėta Uždaryti
Uždaryti

Uždaryti
Navigacija
Sodinukai